Stalas, ant jo pagalvė, ant jos Pamela paguldyta ant nugaros. Seselė laiko užpakalines kojas, aš prilaikau priekines ir tuo pačiu glostau ir kasinėju krūtinę, prašydama ramiai pagulėti. Na, labai neįprasta kūno padėtis Pamelai, bet kentėjo, kiek galėjo :) Taigi, sauja žydros spalvos gelio ant pilvo ir prasidėjo pilvo skenavimas: daktaras važinėja, važinėja, tylom stebi ekraną... vėliau, matyt, pajautęs, kad tyla man skamba tikrai nekaip ir sukuria papildomą įtampą, pradeda lėtai komentuoti: čia inkstai... čia kepenys... čia skrandis... vėl tyla... man, aišku, darosi vis nesmagiau ir klausiu, ar nieko ir nesimato? Nieko... A va... palaukit, palaukit... va čia kažkas panašiau... Galų gale radom nors vieną zuikį. Tik, kad labai jau mažas, o nuo apvaisinimo praėjo jau 28 d. Pamela jau visai pavargo nuo tokio gulėjimo ir balsu išreiškė, kad daugiau šito nebepakęs. Stojamės ant visų keturių ir toliau važinėjam per pilvuką. Na štai ir kitoj pusėj randam burbuliuką, kuriame matosi virkštelė, o kas jos gale, tai nuo mažumo ir neįžiūrėsi.
Likau sumišusi, nes vėl nieko neaišku. Vėl lauksim kelias dienas ir kartosim echoskopiją. Viltis vis tik yra :)
O daktaras Orestas turi humoro jausmą - atsiuntė Pamelai gimtadienio atvirutę - echoskopijos foto :) Jei tuose dviejuose burbuliukuose užaugs maži buldogiukai, jie turės sau puikius suvenyrus :) Nuotraukoje vienas iš jų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą